Wang Xing knygoje paaiškino, kad senstant žmonėms, vėžio atsiradimas tampa dideliu tikimybės įvykiu. Tačiau apskritai vėžį išsivysčiusi jaunimas yra maža, o vėžiu išsivysčiusiems pagyvenusiems žmonėms tikimybė yra didelė. Rūkaliai vis dar turi didesnę vėžio vystymosi tikimybę nei nerūkantiems. Tai tiesa apie vėžį. Kaip Susan Sontag rašė „Ligos metaforose“, vėžys nėra bausmė iš dangaus, taip pat nėra ko gėdytis. Vėžiu sergantiems pacientams vėžys nėra jų kaltė ir nereikia kaltinti save ar jaustis kaltas dėl šios ligos. Jei mūsų katė susirgs vėžiu, ar mes pasakysime, kad tai yra katės kaltė?
Kai šeimos nariui diagnozuojamas vėžys, jiems iškart susiduria su klausimų serija: kaip pasirinkti tinkamą ligoninę ir gydytoją? Ar turėčiau vykti į didelį miestą gydytis? Kaip efektyviai bendrauti su gydytojais? Kaip nustatyti pagrįstą gydymo planą, venkite eiti nereikalingais keliais ir išleisti nereikalingus pinigus? Jei ambulatorinių vizitų metu pacientui pasakytume tiesą, gydytojai gali neturėti pakankamai laiko išsamiai aptarti šias problemas su pacientų šeimomis, tačiau jie yra tikri ir kartais netgi vaidina lemiamą vaidmenį. Todėl, remdamasis įprastais pacientų šeimų susidūrimais sunkumais, autorius suskirstė šią knygą į keturis skyrius: medicininę informaciją, mentalitetą, ekonomiką ir slaugą, apimdamas visus aspektus nuo vėžio supratimo iki diagnozės, gydymo ir slaugos. Tarp jų yra ne tik populiarus medicinos žinių ir gydymo pasiūlymų mokslas, bet ir atsakymai į plačiai susirūpinusius vėžiu sergančių pacientų ir jų šeimų klausimus, taip pat vėžio prevencijos gaires. Tai mums parodo, kad nors vėžį sunku susidoroti, vis tiek galime padaryti daug.
