Absorbcija reiškia kūno sugebėjimą laikui bėgant. Todėl siūlės gali būti suskirstytos į sugeriančias ir neabsorbuojančias linijas. Sugeriančios linijos dažniausiai naudojamos, norint atkreipti dėmesį į siūles, kurios gali būti prarandamos iki daugumos tempiamojo stiprio per 60 dienų. Siūlų įsisavinimas pasiekiamas per audinio reakciją į siūlą. Siūlai, kurie turi būti palaidoti kūno viduje ir giliai į žaizdą, dažniausiai parenkamos kaip absorbuojamos linijos, o neabsorbuojama linija naudojama uždaryti žaizdą ir galiausiai pašalinama. Retais atvejais neabsorbuojamos linijos taip pat naudojamos, kai giliai audiniams reikalinga ilgą laiką išlaikyti tempimo stiprumą.
Jau tūkstančius metų įvairių medžiagų siūlai buvo naudojami ir aptarti, tačiau išliko beveik nepakitę. Adata pagaminta iš kaulo ar metalo (pvz., Sidabro, vario, aliuminio bronzos vielos). Siūlės pagamintos iš augalinės medžiagos (linų, kanapių ir medvilnės) arba gyvūnų medžiagų (plaukų, sausgyslių, arterijų, raumens juostelių ar nervų, šilko ir žarnų). Afrikos kultūrose naudojami erškėčiai, o kiti naudoja skruzdėlių siūlus, o tai reiškia, kad vabzdžiai apgaudinėja abiejų žaizda pusių ir sukasi galvomis.
Ankstyvieji chirurginio siuvimo įrašai gali būti atsekami į senovės Egiptą nuo 3000 m. Pr. Kr., O seniausias žinomas siuvimas buvo 1100 m. Pr. M. Mumija. Pirmasis išsamus rašytinis įrašas apie žaizdų susiuvimą ir siuvimo medžiagos naudojimą atsirado iš Indijos sekminio ir gydytojo su xu 500 m. Pr. Kr. Graikijos medicinos tėvas Hipokratas ir romas "Olus Cornelius Celsus" vėliau apibūdino pagrindines siuvimo technologijas. Pirmasis, apibūdinantis žarnų siūlus, buvo antrojo amžiaus romėnų gydytojas Gelenas [1], kuris taip pat buvo laikomas 10 a. Andalūzijos chirurgu, kuris nužudė heratą. Įrašyta, kad beždžionių prarydavo choros liutai, o jis aptiko žarnyno absorbcijos pobūdį. Nuo to laiko gaminamos medicininės avių žarnos.
Josephas Listeras pristatė didelius siuvimo būdų pokyčius ir pasisakė už įprastą visų siūlų dezinfekavimą. 1860-aisiais jis pirmą kartą bandė sterilizuoti "kalcio karbonato žarną" ir po 20 metų sterilizavo chromo žarną. 1906 m. Sterilus ketgutas buvo pagamintas jodu.
Kitas didelis šuolis įvyko XX a. Su chemijos pramonės plėtra, pirmoji sintetinė linija buvo pagaminta 1930-aisiais, o greitai atsirado daug absorbcinių ir neabsorbuojančių sintezės linijų. 1931 m. Pirmoji sintetinė linija buvo pagaminta iš polivinilo alkoholio. Poliesterinės linijos buvo sukurtos 1950-aisiais, o pluošto ir poliesterio radiacinė sterilizacija buvo sukurta. Poliglikolio rūgštis buvo atrasta 1960-aisiais, o 1970-aisiais ji buvo naudojama siūlų gamybai. [1] dabar dauguma siūlių yra pagamintos iš polimero pluoštų. Senovės medžiagoje vis dar naudojamos tik šilko ir žarnyno linijos - nors ir ne dažnai. Europoje ir Japonijoje žarnynas yra uždraustas dėl galvijų spongiforminės encefalopatijos, kartais šilkas naudojamas kraujagyslėse ir otolaringologijoje.
